Apie mus

Vystantis Kinijos kultūrai, mokslui, ekonomikai, visuomenei, kartu su ja formavosi ir unikalus požiūris į procesus, susijusius su gyvenimu, sveikata ir ligomis. Metodai, kurie buvo taikomi susirgimų profilaktikai ir gydymui, padėjo pamatus ir šiandien visame pasaulyje žinomai viską apimančiai gydymo sistemai, kuri vadinama tradicine kinų medicina (TKM). Prieš keletą šimtmečių Kinijoje ne tik gydymas, bet ir kasdienis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be tradicinės kinų medicinos. Į Rytus išplitus moderniai Vakarų medicinai, tradiciniai metodai pasitraukė į šešėlį, bet neišnyko, kaip to buvo galima tikėtis. Kodėl?

Pirma – nepaisant šiuolaikinės medicinos pasiekimų, išvengti ligų nepavyksta, o susirgus, ne visada džiugina gydymo rezultatai.

Antra – neretai pats gydymas sukelia naujas ligas, jatrogenija tampa didele problema.

Trečia – dvidešimt pirmame amžiuje, sparčiai vystantis mokslui ir technologijoms, iš esmės keičiasi žmogaus požiūris į sveikatą ir priemones, skirtas jos išlaikymui. Nebepakanka rūpintis vien tik fizinių sutrikimų šalinimu. Pagrindinis dėmesys pradedamas skirti fizinių, psichinių, socialinių sveikatos aspektų integracijai, gyvenimo kokybei, užtikrinančiai harmoniją tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos. Medicina evoliucionuoja, virsdama į mokslą, nukreiptą ne vien tik į biologinius žmogaus aspektus, bet ir į aplinką, visuomenę, žmogaus emocijas, dvasinius ryšius. Ši nauja sveikatos koncepcija suartino šiuolaikinę mediciną su nuo senų laikų praktikuojama kinų medicina, kuri vadovaujasi holizmo principu, apimančiu sveiką gyvenimo būdą, žmogaus ir gamtos, kūno ir dvasios darną, ligų profilaktiką bei jų gydymą.

Neatsitiktinai per pastaruosius 5 – 6 dešimtmečius tradicinės kinų medicinos specialistai ir ją vertinantys žmonės dėjo labai daug pastangų, gaivindami primirštas tradicijas, toliau tobulindami keletą tūkstančių metų kurtą sistemą. Pastangos nenuėjo veltui – 2010 metais Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) pripažino akupunktūrą ir šildymą degančiu standžialapiu kiečiu (moksa) ne tik kinų tautos, bet ir visos žmonijos turtu bei įtraukė šį metodą į Neįkainojamo kultūrinio paveldo sąrašą.

Skirtingose šalyse egzistuoja nevienoda akupunktūros reglamentavimo tvarka. Lietuvoje turime vadovautis SAM ministro 2004m. rugsėjo 29d. įsakymu Nr. V-680, kuriame nurodoma, kad akupunktūrą gali praktikuoti tik gydytojai, turintys galiojančią bet kurios profesinės kvalifikacijos licenciją ir baigę įvadinį refleksoterapijos kursą.

Gydytojo žinios padeda siekti šių tikslų:

• Tikslingumas – šiandien egzistuoja nemažai gydymo metodų, todėl reikia mokėti pasirinkti tuos atvejus, kuomet reikia būtent akupunktūros, o ne kito gydymo metodo. Šiuolaikinė medicina dažniausiai geriau už visus kitus alternatyviai medicinai priskiriamus gydymo metodus padeda kritiniais, gyvybei pavojingais, reikalaujančiais greito, tikslaus, nuspėjamo poveikio atvejais. Tai įvertinti gali tik specialistas, susipažinęs su šiuolaikinės medicinos poveikio subtilybėmis.
• Sąveika su kitais gydymo metodais – remiantis asmenine bei kitų – Kinijos, Europos bei JAV dirbančių specialistų patirtimi, žinome, kad ne mažiau kaip pusė besikreipiančių į akupunktūros specialistus žmonių, vartoja vienokius ar kitokius medikamentus. Tik išmanantis vaistų pageidaujamą, o ypač nepageidaujamą poveikį specialistas gali tinkamai sekti gydymo eigą, sugebėti atskirti akupunktūros poveikį nuo medikamentinio poveikio, laiku informuoti pacientą apie būtinybę pasikonsultuoti su specialistu, paskyrusiu vaistus, taip pat be reikalo nekeisti gydymo akupunktūra taktikos. Pvz. vienas pacientas, praėjus keletui dienų po akupunktūros seanso, pareiškė, kad jam sutino čiurnos, vakarais degė veidas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad išsivystė nepageidaujama gydymo akupunktūra reakcija, tačiau detaliau pasiaiškinus aplinkybes, sužinota, kad prieš keletą dienų pacientas pradėjo vartoti naujus medikamentus, mažinančius kraujospūdį ir galinčius sukelti būtent tokį nepageidaujamą poveikį. Beliko pacientui rekomenduoti pasikalbėti apie tai su medikamentą paskyrusiu gydytoju.
• Efektyvumas – anksčiau paminėtų tikslų įgyvendinimas padeda siekti maksimalaus kiekvienos akupunktūros procedūros efektyvumo.

Šiuo metu vakarų pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, vis dažniau kalbama apie tradicinę rytų mediciną. Žmonės yra supažindinami su daug tūkstančių metų žinomomis gydymo sistemomis, tokiomis kaip tradicinė indų medicina, tradicinė kinų medicina, iki šių dienų išlikusiais bei tobulinamais gydymo metodais – masažu, gydymu vaistažolėmis, gydymu adatomis (akupunktūra), kvėpavimo pratimais ir kt. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja šiuos metodus integruoti į sveikatos priežiūros sistemą. Kartu su gilias tradicijas turinčiais metodais populiarėja palyginti neseniai atsiradę metodai, tokie kaip reiki, gydymas kvapais, spalvomis, žarnyno, kepenų valymas, gydymas dėlėmis, bioenergetikų paslaugos ir kt. Dėl įvairių priežasčių visuomenėje, tame tarpe ir medikų, visi šie metodai vadinami alternatyvia – netradicine medicina ir vertinami prieštaringai.

Kas apskritai yra medicina? Medicina [lot.] – mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti, sistema. Kitaip tariant, tai yra susistemintos mokslinės žinios bei praktinės priemonės. Jei trūksta nors vieno iš šių elementų (sistema, mokslas, praktika), negalime kalbėti apie mediciną.

Kas gali būti vadinama tradicine medicina? Vadovaujantis Pasaulinės sveiktatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis, tradicine medicina galime vadinti iš kartos į kartą perduodamų, ne visada eksperimentais patvirtintų filosofinių (religinių), mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti, sistemą. Dažniausiai šis terminas naudojamas tokių tradicinių medicinos sistemų kaip tradicinė kinų medicina, tradicinė indų medicina, arabų Unani medicina apibūdinimui, o neretai taip pavadinamos ir įvairios vietinės medicinos formos.

Kas yra tradicinė rytų medicina? Kada kalbama apie tradicinę rytų mediciną, dažniausiai turima galvoje Kinijos, Indijos ir Tibeto tradicines medicinos sistemas.

Tradicinės medicinos terminas kai kuriose šalyse vartojamas kaip sinonimas alternatyvios, netradicinės, papildomos, komplementarinės medicinos terminams, o Lietuvoje dažniausiai tradicine medicina yra vadinama vyraujanti šiuolaikinėmis žiniomis grįsta medicina.

Kas gi yra jau minėta alternatyvi, netradicinė, papildoma ar komplementarinė medicina? Papildoma (komplementarinė) ir alternatyvi medicina (netradicinė)– šie terminai naudojami įvairių gydymo praktikų, negrįstų šalies tradicijomis ar neintegruotų į dominuojančią sveikatos priežiūros sistemą, apibūdinimui. Po šiais terminais slepiasi skirtingos gydymo sistemos, patys įvairiausi gydymo metodai, kurie tarpusavyje labiau skiriasi nei yra panašūs, labai sunku vienareikšmiškai įvertinti jų naudą bei galimą žalą. Tai glumina ne tik žmones, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikatos priežiūros sistema, bet ir medikus. Iš nežinojimo kyla daug problemų, bereikalingų ginčų, kuriuose dažniausiai pralaimi…sergantis žmogus, mes visi.

Šiuo metu ganėtinai populiarus tampa ir Natūralios medicinos terminas, siūloma netgi sukurti Natūralios medicinos rūmus. Ko gero, tai dar vienas žingsnis tolesnės painiavos, nesutarimų link. Argi medicina kaip mokslas gali būti netradicinė, alternatyvi, natūrali, nenatūrali ir t.t.? Kur girdėta, kad kitos mokslo šakos taip būtų pravardžiuojamos. Turbūt negalvojame, kad vienose mokyklose gali būti dėstoma tradicinė matematika, o kitose – alternatyvi. O galbūt medicinos universitetuose teko susidurti su alternatyvios anatomijos būreliu? Manau, kad medicina kaip mokslas negali būti nei tradicinis, nei alternatyvus nei natūralus ar nenatūralus. Juk žmogaus prigimtis yra sveika, tad liga niekada nebus natūrali žmogaus būsena, kurią reikia gydyti natūraliais metodais. Ar pamirštame, kad gydymas žolėmis taip pat yra chemoterapija? O gal žolėse nėra cheminių medžiagų? Medicina kaip mokslas turi būti vienas…Kaip vienas ir tik vienas turi būti žmonių, paskyrusių savo gyvenimą kitų sveikatos gerinimui tikslas – Padėti. Padėti geriau jaustis, padėti sumažinti skausmą, padėti pasijusti laimingesniu, padėti…Na, o padedant, reikia nepamiršti svarbiausio medicinos postulato – ” Primum non nocere (Pirmiausia – nepakenk)”. Ar ne to ir siekiame, kokios specialybės medikais bebūtumėme?

Pirmiausia reikėtų turėti galvoje, kad istoriją rašo laimėtojai, t.y. bet kokius istorinius faktus turime vertinti itin atsargiai. Ne išimtis – tradicinė kinų medicinos istorija, jos kilmės, raidos aspektai. Bene daugiausiai klausimų kelia būtent kinų medicinos sistemos atsiradimas. Žinoma ne viena legenda apie tai, kaip atsirado akupunktūra, arbata ir t.t. Vienos jų visiškai absurdiškos, kitos – labai juokingos. Pavyzdžiui ko verta legenda apie iš karo grįžusius gyvus karius, kurie buvo sužeisti strėlėmis ir po to pasveikę nuo iki tol juos varginusių ligų. Kaip tokiu būdu buvo susistemintos žinios pavyzdžiui apie nemigos gydymą? Kaip ir kuo reikėjo pašauti karį? Kitoje istorijoje sužinome, kad akupunktūrą išrado valstiečiai, su kapliu vietoj runkelių daužę sau per kojas. Mat gerai užvožus praeidavo galvos skausmas. Taip jie vieni kitiems daužydami per kojas, galvas ir sukūrė itin sudėtingą sistemą.

Apie šildymą moksa sakoma, kad šis metodas atėjo iš Šiaurės, mat vietiniai žmonės valgydami prisirydavo šalto oro ir tai sukeldavo pilvo skausmus. Jų palengvinimui senoliai ir pradėjo kaitintis – pradžioje šiltais akmenimis, vėliau – įvairių rūšių – pušies, apelsinmedžio, kipariso ir kt. medžių smilkstančiais gabaliukais, kol galiausiai visi priėjo vieningos išvados, kad tam geriausiai tinka standžialapis kietis. Jį išdžiovinus bei susmulkinus, pradėtos gaminti lazdelės, kūgeliai ar tiesiog ryžio dydžio grūdeliai. Žymus kinų filosofas Mengzi net pasakė, kad 7m. užtrukusią ligą reikia gydyti ne mažiau kaip 3m. išlaikytu standžialapiu kiečiu.

Na, o kas gi girdėti apie gydymo vaistažolėmis atsiradimą? Pasirodo, kad čia pasidarbavo žmogaus mitybos įpročiai ir smalsumas. Beragaudamas kas valgoma ir kas ne, priešistorinis žmogus bandymų ir klaidų pagalba suprato, kad džiovintas imbieras šildo Skrandį, rabarbaras sukelia viduriavimą ir t.t. Neveltui anksčiausiuose rašytinuose šaltiniuose gydymas vaistažolių bei kitų medžiagų nuovirais, vadinamas Duyao – „Gydymas nuodais“. Žymiausias kinų filosofas Konfucijus yra pasakęs: „Aš neraugauju to, apie ką nieko nežinau“. Šių laikų žmonės, bet kokia kaina siekdami „natūralumo“ yra labai drąsūs – mano, kad gydymas vaistažolėmis jei nepadės, tai bent nepakenks. Mąstydami apie ateitį, turime remtis praeitimi ir būti bent jau nemažiau apdairūs už senolius. Geriau jau žinoma tabletė, nei nežinoma žolė. Susiformavus kiniškos medžioklės ypatumams, buvo pradėta ragauti ir įvairių gyvių, o atsiradus puodininkystei į gydančius mišinius pradėta primaišyti mineralų.

Kvėpavimo, gydomosios mankštos kilmė siejama su žmogaus pomėgiu…dainuoti ir šokti. Kovodami su drėgme, šalčiu, pirmykščiai žmonės rąžėsi, dejavo, kol galiausiai ėmė šokti ir dainuoti. Per laiką šie pratimai virto kvėpavimo bei mankštinimosi sistemomis, kurias šiandien vadiname Qigong pavadinimu.

Prie šių neaiškių istorijų, legendose ir metraščiuose atsiranda žinios apie tai, kad viskas buvo truputį kitaip. Pasirodo, kad adatas išrado imperatorius Fuxi, šimto žolių ragautoju tapo imperatorius Shennong (lietuviškai Dieviškas Ūkininkas), o primityvias medicinos žinias susistemino ir gražiai jas knygoje „Neijing“ išdėstė Huangdi (Geltonasis imperatorius). Kitaip tariant, galime išskirti tris kinų medicinos istorijos ir raidos etapus: anksčiausiai atsirado gydymas akmeninėmis adatomis, vėliau – gydymas nuovirais, trečiame etape atsirado sisteminės žinios.

Kitas svarbus tradicinės kinų medicinos raidos aspektas – tikėjimų, mokslų, atradimų, kultūros, filosofijos, kovos menų ir kitų reiškinių įtaka. Aiškiai matome, kad didžiulę įtaką kinų medicinos formavimuisi turėjo gilios senųjų išminčių astronomijos, geografijos žinios, esminį skirtumą nuo vakarų medicinos įnešė gyvo žmogaus anatomijos studijos – vivisekcija, nemažiau svarbios buvo ir didžiųjų filosofinių judėjimų įtakos – daoizmo, konfucianizmo, budizmo.

Apibendrinant norėčiau akcentuoti, kad dažnai galvojame, kad kinų medicina archaiška, mistinė, susiformavusi prieš kelis tūkstančius metų ir nekintanti, neturinti įrodymais pagrįstos medicinos bruožų. Iš tiesų – tai itin pažangi, toli savo laikmetį pralenkusi unikali Žmogaus, Gamtos ir Sveikatos pažinimo sistema, tebesivystanti ir šiandien.