Interviu: Dainius Butvilas

Pastaruoju metu iš esmės keičiasi požiūris į sveikatą. Nepakanka rūpintis vien tik fizinių sutrikimų šalinimu. Daugiau dėmesio skiriama ir psichinių, socialinių sveikatos aspektų integracijai, gyvenimo kokybei. Pasak gydytojo reabilitologo, medicinos mokslų daktaro, akupunktūros specialisto DAINIAUS BUTVILO, medicina evoliucionuoja, virsdama į mokslą, nukreiptą ne vien tik į biologinius žmogaus aspektus, bet ir į aplinką, visuomenę, žmogaus emocijas, dvasinius ryšius. Ši nauja sveikatos koncepcija, pasak jo sutampa su pagrindiniu labai senos kinų medicinos holizmo principu, apimančiu sveiką gyvenimo būdą, žmogaus ir gamtos, kūno ir dvasios darną, ligų profilaktiką bei jų gydymą.

Dar studijuodamas D. Butvilas nepasitenkino vien šiuolaikine medicina, kuri jam nesuteikė atsakymų į visus kylančius klausimus. Pramokęs kinų kalbos, dalį doktorantūros studijų praleido Kinijoje, Tiandzino kinų  medicinos universitete. Pasisėmęs tradicinės kinų medicinos žinių, siedamas jas su šiuolaikine medicina, dabar geba plačiau žvelgti į paciento problemas.

Studijavote Kauno medicinos universi­tete, dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universite­te. Kas jus nuvedė į Kiniją?

Gydytojo kelio ne­pasirinkau – nuo mažens nebuvo kitos minties, kad galiu būti kažkuo kitu. Tikėjausi, kad taip įgyvendinsiu vieną svarbiausių tikslų gyvenime – padėti, pasitarnauti kitam žmogui, taip pat, kad tai bus puikus savęs ir gyvenimo pažinimo kelias. Tiesa, nesitikėjau, kad tas kelias pasuks į Kiniją. Įstojau į Kauno medicinos akademiją. Prasidė­jo rimtas žmogaus pažinimo etapas. Atrodė, kad žinių bagažas netrukus bus pilnas, nes studijuoti tikrai buvo ką: lotynų kalba, anatomija, fiziologi­ja, patologinė fiziologija, biochemija, farmakologija, vidaus, vaikų, moterų ligos, chirurgija ir t. t. Deja, skyrelis apie ligos priežastis atnešė daugiau klausimų negu atsakymų. Pasirodo, kad daugu­mos ligų priežastys yra… idiopatinės. Žodis „idiopatija“ panašus į visiems gerai žinomą žodį, menkinamai api­būdinantį žmogaus protinius sugebėji­mus. Pamaniau, kad būsiu suklydęs ir ne ten įstojęs. Pasiaiškinęs, ką reiškia šis žodis, šiek tiek nusiraminau. Pasirodo, kad žodis „idios“ graikų k. reiškia ‘savas, savitas, paties pasidarytas, kylantis iš vidaus’, o „pathos“ – ‘liga’. Tai reiškia, kad dauguma ligų kyla savarankiškai, kitaip tariant, savaime. Ši teorija nelabai man patiko, nes prisiminiau liaudišką posakį, kad „už dyką net į snukį negau­si“. O čia liga ima ir atsiranda savaime, iš niekur. Taip su vienu klausimu kaip ir užbaigiau – neaišku, kas yra žmogus ir kodėl jis serga. Pagalvojau, kad atsigriebsiu įvaldęs vieną ar kitą gydymo metodą. Deja, netrukus išgirdau, kad 50 proc. sveikatos nulemia žmogaus gyvenimo būdas, 20 proc. – paveldimumas, dar 20 proc. – aplinka ir tik 10 proc. – medicina. Taip prie noro padėti kitiems ir klausimo „Kas aš esu?“, prisidėjo dvi palydovės – abejonė ir neviltis. Ką daryti? Viską mesti?

Pagal idiopatijos principus, tai yra lyg iš niekur, sutikau keletą žmonių, kurie domėjosi Rytų kovos menais, Rytų medi­cina. Pradėjau lankyti aikido užsiėmimus, kinų medicinos kursus, organizuojamus už Medicinos akademijos ribų. Buvo be galo įdomu, susidarė įspūdis, kad tai ir yra, ko ieškojau – žinių apie žmogų, gamtą, sveiką gyvenimo būdą, dvasios ir kūno darną, ligų profilaktiką bei efektyvų jų gydymą. Teko suintensyvinti dieno­tvarkę – rytais tęsiau Vakarų medicinos studijas, vakarais ir savaitgaliais – Rytų. Vėl grįžo džiaugsmas studijuoti, nes kinų medicinos žinios padėjo suprasti ir geriau įsisavinti šiuolaikinės medicinos žinias ir atvirkščiai. Taip besimokant atėjo laikas pasirinkti specializaciją. Kadangi Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų Vakarų šalių, nėra rezidentūros, skirtos Rytų medicinos studijoms ir praktikai, teko rinktis specialybę, kuri savo principais būtų artimiausia holistiniam kinų medicinos požiūriui į žmogų. Pasirin­kau fizinės medicinos ir reabilitacijos rezidentūros studijas.

Laikas bėgo. Po rezidentūros baigimo įstojau į doktorantūrą, prie klinikinės praktikos prisidėjo mokslo tiriamasis, pedagoginis darbas. Dok­torantūros metu ir po jos kvalifikacijos kėlimo tikslais ne vieną kartą teko išvykti į Kiniją. Ar pavyko ten suprasti, kas esu, kodėl žmogus serga ir kaip jam padėti? Kartą vienas iš Mokytojų, labai gerbiamas Tiandzino kinų medicinos universiteto profesorius, prasitarė manęs, kad visos ligos pagydomos, o įgijęs patirties suprato, kad pagydomų ligų nėra. Tai reiškia, kad kiekvienas gydymo metodas, taip pat ir kinų me­dicina, turi savo ribas, nėra panacėja nuo visų ligų.

Šiandien manau, kad savęs ir kitų pažinimo kelias begalinis, bet ne beprasmis, kad liga, kaip ir viskas gyvenime, turi savo paskirtį, kad kiekvienas iš mūsų ją išgyvename ir priimame skirtingai, kad sveikatą nule­mia nemažai veiksnių, iš kurių daugelio mes vis dar nežinome, bet pagal savo kompetenciją galime ir privalome pa­dėti vieni kitiems. Taip pat tikiuosi, kad kinų medicina, jau padėjusi milijonams žmonių, padės ir toliau, turės ne tik savo praeitį, dabartį, bet ir ateitį – šiuo­laikinės mokslo pažangos šviesoje.

„Būtų idealu kinų mediciną sieti su šiuolaikine“

Kai jūs susidomėjote akupunktūra, kaip tuo metu į ją buvo žiūrima Lietuvoje?

Tai buvo prieš daugiau nei dvidešimt metų. Tuo metu tai nebuvo draudžiamas gydymo būdas, bet ir nebuvo aiškios tokių žinių įgijimo tvarkos. Buvo kelias­dešimt specialistų, taikančių šį metodą. Didžioji jų dalis žinias įgijo buvusioje Tarybų Sąjungoje. Nenuostabu, kad tuo metu tarp kolegų bei artimų žmonių buvau vertinamas dviprasmiškai, todėl per daug nesigyriau savo studijomis, bet ir nesislėpiau. 2004 m. Lietuvos Respub-likos sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą Nr. V-680 dėl medicinos praktikos licencijų išdavimo gydytojams, turintiems specializuotos medicinos praktikos licenciją ar sertifikatą, ir teisės verstis siaura medicinos praktika įgijimo. Šiame teisės akte nurodyta, kad akupunk­tūros (refleksoterapijos) praktika verstis gali tik gydytojai, turintys galiojančią bet kokios specializacijos licenciją ir baigę įva­dinį akupunktūros kursą, o įvadinį kursą gali organizuoti tik Kauno medicinos bei Vilniaus universitetai. Taip jau susiklostė, kad už šių kursų organizavimą Kauno medicinos universitete tapau atsakingas asmeniškai. Nuo 2006 m. iki šios dienos kursus išklausė jau kelios dešimtys kolegų, nemaža dalis jų taiko akupunktūrą savo darbe. Minėta tvarka tebegalioja ir šian­dien, todėl galima teigti, kad akupunktūra yra vienas iš nedaugelio alternatyviai medicinai priskiriamų gydymo būdų, kurių taikymas jau keliolika metų aiškiai reglamentuotas Lietuvoje. Kad ir kaip būtų, dar šiandien yra žmonių, su panieka žiūrinčių į mano „stebuklus“, bet daugėja ir tokių, kurie vis labiau vertina akupunk­tūros gydomąją galią.

Šiuolaikinis mokslas akcentuoja konkrečios vietos problemą, bet kartu neretai pametamas sąryšis tarp skirtingų sistemų. Holizmo principo atžvilgiu kinų medicina vis dar lenkia šiuolaikinę.

O kada akupunktūra pradėta taikyti Kinijoje? Žinios apie šį metodą siekia mums sunkiai suvokiamus laikus?

Neginčijami istoriniai šaltiniai siekia kelis šimtus metų prieš Kristų. Vienas iš seniausių iki šių dienų išlikusių knygų akupunktūros tema yra „Geltonojo im­peratoriaus vidinis (pirmas) traktatas“ (Huang di nei jing). Bėgant laikui, meto­das, viena vertus, tobulėjo, kita vertus, nuolat buvo besistengiančių grįžti atgal prie klasikos. Turbūt dėl unikalių Kinijos imperijos istorinių, politinių, socialinių aplinkybių bei, drįsčiau teigti, akupunktūros kaip metodo efektyvumo šis gydymo menas neišnyko per keletą tūkstančių metų.

Įdomu tai, kad pačioje Kinijoje XX a. pradžioje senovės kinų medicina buvo uždrausta. O uždrausta buvo dėl tam tikrų priežasčių. Kai Kiniją užklupo įvairios epidemijos, to meto specia­listai, gydytojai, nesugebėjo pasiūlyti gerų sprendimų, pagalbos ranką ištiesė Vakarų medicina – ypač mikrobiologi­jos, užkrečiamų ligų srityje. Tuometinė kinų valdžia stipriai supyko, nusprendė pripažinti tik vakarietišką mediciną. Modernioji medicina atsinešė ir savo trūkumų – nepaisant pažangos, nepa­kankamai efektyvų gydymą, ypač lėtinių ligų, jatrogeniją – paties gydymo sukeltas naujas ligas. Todėl XX a. antroje pusėje Kinijoje susizgribta, kad senoji medici­na yra didžiulis turtas, kurį reikia sau­goti ir vystyti. Pradėti steigti tradicinės kinų medicinos koledžai, universitetai, standartizuotos mokymo programos, akupunktūra ir kiti metodai kartu su modernia Vakarų medicina įgijo valstybinės medicinos statusą. 2008 m. Pekine vykusio Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) kongreso metu iškelti tikslai integruoti tradicinę me­diciną į nacionalines kiekvienos šalies sveikatos apsaugos sistemas, vykdyti mokslu grįstus tyrimus. Neatsitiktinai 2010 m. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) pripažino akupunktūrą ir šildymą degančiu standžialapiu kiečiu (moksa) ne tik kinų tautos, bet ir visos žmonijos turtu bei įtraukė šį metodą į Neįkainojamo kultūrinio paveldo sąrašą.

Ar, semiantis žinių Kinijoje, vietiniai mielai dalijosi akupunktūros paslap­timis?

Dalį doktorantūros studijų praleidau Kinijos Tiandzino kinų medicinos universitete – tai milžiniška švietimo įstaiga su keletu ligoninių. Šis univer­sitetas garsus nervų sistemos ligų, ypač galvos smegenų kraujotakos sutrikimų gydymo rezultatais. Dėl noro dalytis žiniomis – tai pirmiausia žmogus jų turi turėti, kad galėtų dalytis. Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, yra labai skirtingo lygio gydytojų. Dažniausiai mažai jų turintis kalba daug, o daugiau jų turintis linkęs likti kuklus. Ne veltui kinų išminčius Laodzi rašė, kad kalbantis nežino, o žinantis nekalba. Šiaip, jei žmogus pats pasiruošęs semtis žinių, nėra būdų jo sustabdyti. Yra nemažai žmonių, kurie atvažiuoja nemokėdami kalbos arba net nenorė­dami jos išmokti, arba tiesiog nemėgs­ta kinų kultūros, negerbia vietinių tradicijų. Tokiu atveju daug išmokti sunku. Kinijoje dar ir šiandien, jei su savo Mokytoju nepapietavai, nepa­vakarieniavai, galima sakyti, realios studijos dar neprasidėjo.

O kaip jums sekėsi su kinų kalba?

Jos mokytis pradėjau 2005 m. Tada buvo sunkoka, nes literatūros Lietuvoje buvo labai mažai. Nusipirkau vadovėlį, po pusmečio gavau audioįrašus. Padė­jo ir Vilniaus universiteto Orientalis­tikos centras. Išvažiuodamas į Kiniją, jau minimaliai galėjau susikalbėti. O ten nuvykus būdavo penkios valandos kinų kalbos, penkios valandos kliniki­nės praktikos. Taip pat visa aplinka veikė. Tebesimokau ir šiandien.

Kinų kalba, kaip objektas, pats savaime labai įdomus. Įdomu studijuoti ir patį raš­tą. Man svarbu ne tik išmokti kalbėti, bet ir suvokti hieroglifo kilmę. Kinų raštas ypatingas tuo, kad hieroglifas perteikia idėją, kurią išversti sunku.

Manoma, kad akupunktūra išsivystė iš masažo – seniausio gydymo būdo. Juk žmogus, ką nors kur nors susitrenkęs, pirmiausia pasitrina tą vietą.

Kaip, grįžus iš Kinijos, prasiplėtė jūsų medicinos žinios?

Labiausiai žavi, kai suvoki, kad vieno metodo, norint padėti žmogui, nepakanka. Tarkim, traška sąnariai. Šiaip žmonės sako, turbūt jums trūksta druskos ar kokių nors medžiagų, pataria vartoti gliukozaminus. Jei aš būčiau studijavęs tik šiuolaikinę mediciną, gal taip pat galvočiau, kad sąnariams trūksta tepimo medžiagų. Iš kinų medicinos aš žinau, kad, jeigu traška sąnariai, vadinasi, sąnarių skystis yra klampesnis, jame gali būti uždegimi­nių elementų, o tai susiję su virškinimu, nervų sistemos problemomis. Moksli­niais terminais gal ir sunku paaiškinti, kas sąnariuose vyksta dėl streso. Kinų medicina sako, kad organizme atsiranda karštis, drėgmė, kuri kyla dėl blogos žarnyno veiklos. Lėtinis stresas sudaro sąlygas formuotis uždegimui, nuo to ir kyla traškėjimas. Tai nereiškia, kad žmo­gui trūksta kokių nors maisto medžiagų. Tiesiog tas traškėjimas kyla dėl pakitusio sąnarinio skysčio. Norint sumažinti sąnarių traškėjimą, reikėtų raminti nervų sistemą, valgyti lengvesnį maistą. Žiūrint vien tik iš šiuolaikinės medicinos, reikėtų valgyti daugiau šaltienos ar maisto papil­dų, tačiau didelio efekto nebus.

Kinų medicinos stipriąją pusę – ho­lizmo principą – geriau suprasti galime išstudijavę Kinijos istoriją. Anuomet Kinijos civilizacija buvo galinga, valstybė didelė, tad sostinės su kitais miestais turėjo turėti gerą ryšį. Jau tuomet žmonės suvokė, kad šalies eko­nomikos vystymuisi svarbūs geri keliai. Filosofai, to meto gydytojai išmąstė, kad ir žmogaus organai, audiniai funk­cionuoja tik priklausomai vienas nuo kito. Ne veltui kai kurie akupunktūri­niai kanalai įgavo pavadinimus, skirtus to meto svarbiems transporto keliams. Jau tada suprasta, kad pasitelkus akupunktūrą galima pagerinti sąveiką tarp skirtingų organų, o kiekvieną problemą reikia matyti kaip dalį kitose sistemose kylančių procesų.

Šiuolaikinis mokslas akcentuoja kon­krečios vietos problemą. Todėl studijos labai detalios, studijuojama iki mikro­no. Bet kartu neretai pametamas sąryšis tarp skirtingų sistemų. Labai dažnai pacientas aplanko daug specialistų, bet lieka su „gerais“ tyrimais ir bloga svei­kata. Holizmo principo atžvilgiu kinų medicina vis dar lenkia šiuolaikinę, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų.

Šiandien internetas visą planetą lei­džia paversti vieninga civilizacija, tad manau, kad šis laikotarpis yra idealus sujungti šiuolaikinę mediciną ir kinų tradicinę. Kinų medicinai taip pat būti­nas progresas, naujos žinios – būtent tai gali pasiūlyti šiuolaikinis mokslas. Juk neužtenka šiais laikais kalbėti apie 5 elementus, in ir jang, 5 vidaus organus. Sujungus šiuolaikinę mediciną su tradicine kinų medicina, galima pasiekti geresnių rezultatų. Džiugu, kad Kinijoje tai ir daroma. Šalis demons­truoja integruotos medicinos pavyzdį.

Ko šiuolaikinis žmogus galėtų pasi­mokyti iš kinų medicinos?

Pirma, tai daugiau pasitikėti savo kūno gydomąja galia. Šiuolaikinėje medicinoje dažniausiai naudojamos ne paties organizmo pagamintos medžia­gos, bet išorinės priemonės – medika­mentai, chirurginiai instrumentai. Tai sąlyginai galima vadinti išorine medici­na. Gydomąjį poveikį galima išgauti ir nenaudojant išorinių priemonių, gydant iš vidaus – aktyvinant vidinius savire­guliacijos mechanizmus. Tai sąlyginai galima pavadinti vidine medicina. Puikiai žinome, kad mūsų kūnas nuolat gamina įvairiausias skausmą, uždegimą mažinančias medžiagas, hormonus, imuninės sistemos komponentus, ir tam nebūtinos dirbtinės medžiagos. Esame įpratę, kad, jei atsirado liga, tai reiškia, kad organizmas nesugebės pats, tik savo vidiniais resursais iš jos išsi­kapstyti, ieškome išorinių priemonių – medikamentų ar chirurginio gydymo. Taip, kaip dauguma žmonių 100 proc. neišnaudoja savo protinių sugebėjimų, nepanaudoja 100 proc. raumenų jėgos, taip ir ligos atveju ne visada organiz­mas panaudoja visus galimus savire­guliacijos mechanizmus. Dalis kinų medicinoje taikomų ligų profilaktikos bei gydymo priemonių, tokiu kaip taidzi, čigongas, akupunktūra, šildymas moksa, taurių terapija, priklauso vidinei medicinai, aktyvinančiai natūralius žmogaus prisitaikymo, savireguliacijos mechanizmus.

Antra – šiandien daug kalbame apie lėtinį stresą, nervų sistemos pertem­pimo įtaką ligų išsivystymui. Tas ryšys puikiai atskleidžiamas kinų medicino­je. Pavyzdžiui, yra gražiai įvardyta, kaip emocijos veikia kepenų, širdies, inkstų funkcijas, kaip blokuojama jų veikla. Daugumos lėtinių ligų priežastys kinų medicinoje įvardijamos kaip septynios emocijos. Pavyzdžiui, galvos smegenų insultas kinų medicinoje vadinamas „vėjo smūgiu“. Turima omeny, kad šis susirgi­mas įvyksta staiga. Vėjas pagal kinus yra tai, kas atneša staigius pokyčius. Staigus smūgis, staigi liga dažniausiai siejama su kepenų energijos sutrikimu ir su emocijo­mis, kurios provokuoja pyktį. To pykčio nereikia suprasti, kad žmogus turi ant visų burbėti ir būti piktas. Pyktis apima ir nusivylimą, liūdesį, apskritai, ilgai už­sitęsusias emocijas, kurios įgauna pykčio išraišką. Labai dažnai, bent jau viena iš pagrindinių insulto priežasčių yra būtent ši. Pasikapstę giliau, iš tiesų prieisime prie visai paprastų dalykų – nesutarimai šeimoje, darbe, per dideli lūkesčiai. Įdo­miausia, kad būtent emocinės būsenos korekcija ir turėtų būti svarbiausia šių ligų profilaktikos dalis. Aš nenoriu sumenkinti aspirino vartojimo ar kitų šiuolaikinės medicinos ligų profilaktikos priemonių, jos visos puikios, bet turime ieškoti priežastinių mechanizmų. Ne kartą teko girdėti tokį klausimą: „Mano cholesterolis – norma, kraujo-spūdis – norma, aš niekada negėriau, nerūkiau, visada aktyviai sportavau, tad iš kur man infarktas? Ir dar pakartotinas per dvi savaites.“ Ką gali pasakyti, kai visi rizikos veiksniai tam žmogui neaktualūs? Dažniausiai pražiūrime paprastus daly­kus. Arba, pavyzdžiui, lėtinis juosmens skausmas, pagal kinų mediciną, susijęs su inkstų energijos problemomis. Daž­niausiai žmonės sako, kad pasėdėjo kur nors šaltoje vietoje ir skausmas susuko. Kitas sako, kai tik susinervinu – kerta per nugarą. O kodėl susinervino? Už kitų emocijų dažnai slypi baimė, nerimas. Būtent baime grįsta ir visuomeninė mūsų santvarka, pavyzdžiui, vairuodamas bijai prasižengti, gydydamas bijai nepakenkti ir t. t. Mums tai taip įprasta, kad net ne­jaučiame, kaip tie veiksniai veikia. Ateina žmogus su skaudančia nugara, aš klausiu: „Gal kas nors ypatingo įvyko?“, sako: „Ne, ne, nieko, man viskas gerai.“

Žinoma, yra aibė kitų ligų priežasčių, ne visas dar ir žinome, tačiau neretais atvejais tikrai matai, kad emocijos gali provokuoti konkrečią ligą. Šiuolaikinėje medicinoje manome, kad emocijos dažniausiai veikia kaip papildomas lėtines ligas provokuo­jantis veiksnys, kinų medicinoje neretai tai yra pagrindinė ir vienintelė ligos priežastis. Juk neretai gerai atsipalaidavus dauguma simptomų palengvėja.

Trečia – nesusirgti sveikos gyvensenos liga. Vienas kinų medicinos specialistas prieš porą tūkstančių metų pasakė: „Net ir geriausiai valdomos šalies provincijose ret­karčiais kyla maištai, net ir tobuliausiai svei­ko gyvenimo principais besivadovaujantis žmogus kartais suserga ir miršta.“ Todėl manau, kad saikas visur, sveikas protas, savistaba, pakankamas fizinis aktyvumas, ramybė širdyje ir sugebėjimas džiaugtis tuo, ką turime bei netrukdymas to paties siekti kitiems gali būti rimtas pagrindas gyventi šalyje be maišto…

Akupunktūra padeda geriau išnaudoti vidinius resursus, atkurti ryšius tarp skirtingų organizmo sistemų, todėl šį metodą galima taikyti bet kokios ligos ar būklės atveju. Tačiau tai nereiškia, kad akupunktūra yra panacėja.

Prie kokių susirgimų labiausiai pade­da akupunktūra?

Akupunktūra padeda geriau išnaudo­ti vidinius resursus, atkurti ryšius tarp skirtingų organizmo sistemų, todėl šį metodą galima taikyti bet kokios ligos ar būklės atveju. Tačiau tai nereiškia, kad akupunktūra yra panacėja. Jei liga ar būklė yra kritinė, gyvybei pavojinga, reikalaujanti greito, tikslaus poveikio, nepakanka vidinių žmogaus savire­guliacijos resursų, būtini kiti gydymo metodai. Pasaulio sveikatos organizacija yra sudariusi sąrašą ligų, kurių atvejais akupunktūros poveikis yra pagrįstas kli­nikiniais tyrimais. Į jį įtraukta gana daug įvairių susirgimų. Dažniausiai pacientai kreipiasi dėl juosmens, sprando, galvos, galūnių skausmų. Norėčiau akcentuoti, kad akupunktūra nėra skausmo bloka­da. Jei pagerėja nuo akupunktūros, tai nereiškia, kad skausmą panaikinome. Iš tiesų dėl akupunktūros pasiekiamas uždegimo malšinamasis, kraujotakos gerinamasis efektas, keičiasi raume­nų tonusas, gerėja žmogaus emocinė būklė. Absoliuti dauguma pacientų po procedūros jaučiasi pailsėję, atsipalaida­vę, ne retas ir užsnūsta. Todėl kita dalis pacientų kreipiasi dėl nervų sistemos sutrikimų – galvos svaigimo, nerimo, miego sutrikimų. Taip pat daugėja besi­kreipiančių porų, kurioms nepavyksta susilaukti vaikų. Yra ir kitų būklių, apie kurias net nepagalvotum, kad akupunktūra gali būti naudinga. Visais atvejais pirmiausia kalbamės su atėjusiu žmogumi, analizuojame konkrečią situ­aciją ir tik tada nusprendžiame, ar verta bandyti gydytis akupunktūra. Visada esu adekvataus gydymo konkrečioje situacijoje šalininkas. Akupunktūra – puikus metodas, bet jokiu būdu niekada nenuvertinu modernios medicinos, kitų galimų gydymo būdų.

Neginčijami istoriniai šaltiniai apie akupunktūrą kalba jau keli šimtai metų prieš Kristų.

Ar akupunktūra gali užbėgti ligai už akių, nustatyti, kur formuojasi ligos židiniai?

Kinų medicinoje svarbi veido spalvos, liežuvio apžiūra, pulso apčiuopa. Taip galima įvertinti ne tik esamą būseną, bet ir polinkį sirgti tam tikromis ligomis. Pavyzdžiui, jei vingiuoti liežuvio kraštai, paraudę, gelsvos apnašos, per vidurį vaga, pagal kinų mediciną – silpnesnė nervų sistema, kasa, polinkis sirgti sąnarių ligomis, nors tuo metu žmogus gali ir niekuo nesiskųsti. Pagal kinų mediciną, tokį žmogų jau reikėtų gydyti, stiprinti kasos darbą, nervų sistemą. Vienas iš pagrindinių akupunktūros privalumų yra teigiamo poveikio sukėlimas vienai sistemai, nepakenkiant kitai, todėl nuoširdžiai manau, kad tai – puikus ligų profilaktikos būdas.

Ar šeimos gydytojai savo pacien­tams rekomenduoja kaip papildomą priemonę?

Rekomenduoja, ir tokių kolegų daugėja, tai tikrai džiugina, bet būna ir atvirkštinių variantų. Gaila, kad vis dar laikome save protingesniais už kitus. Aš niekada neatkalbinėju žmogaus nuo operacinio, medikamentinio gydymo, atvirkščiai, visada, esant abejonėms, rekomenduoju konsultuotis su kelių sričių specialistais. Juk būtent jie ge­riausiai išmano savo sritį.

Kaip randamos vietos, kurias reikia veikti akupunktūros adatomis?

Dažniausiai reikalingi taškai yra išsidėstę rankose nuo alkūnių iki pirštų galų, kojose nuo kelių iki kojų pirštų galų. Be jokios abejonės, gydomąją galią turinčių taškų yra liemens, nuga­ros, galvos srityje, kitaip tariant, visur, bet ne bet kur. Manoma, kad galbūt akupunktūra išsivystė iš masažo – se­niausio gydymo būdo. Juk žmogus, ką nors kur nors susitrenkęs, pir­miausia pasitrina tą vietą. Taip ir buvo pastebėta, kad patrynus skaudamą vietą – pagerėja. Vėliau pastebėta, kad skaudant nugarą atlėgsta labiau tada, kai masažuoji ne visą nugarą, o tam tikrą, konkrečią, mažos apimties zoną. Kitaip tariant, akupunktūrinis taškas neretai yra skausmingas čiuopiant ir gali būti susirgimo vietoje arba gerokai nuo jos nutolęs. Ypatingos struktū­ros tose vietoje nėra, tačiau neretai šalia yra stambesnis nervų kamienas, kraujagyslė, o patys taškai dažniausiai randami tarp raumeninių skaidulų. Kada ir kokius taškus, kaip stimuliuoti? Reikalingos gydyti vietos pasirenka­mos pagal įvairius kriterijus – ieškant skausmingų zonų, pacientui nurodant skaudamas vietas, vadovaujantis empirinėmis žiniomis, kad, sergant tam tikra liga, efektyvu veikti būtent tą zoną, vadovaujantis kinų medicinos teorija apie kanalus ir taškus, vidaus organų funkcijas, o kartais net priklau­somai nuo paros ar metų laiko – juk kinų medicinoje apstu astronominių, geografinių žinių.

Ant jūsų sienos įdomus piešinys, vaizduojantis įvairius kanalus žmogaus kūne. Gal galite jį pako­mentuoti?

Šiam piešiniui daugiau kaip 2 tūkstančiai metų, suprantama, čia kopija. Šis atlasas vaizduoja per vidaus organus einančius kanalus – širdies, inkstų, kepenų, plaučių, blužnies, skrandžio, storosios žarnos, plonojo žarnyno ir kt. Vienoje funkcinėje grupėje išsidėstę taškai ir priskiriami konkrečiam organui. Per juos siekiama paveikti, pavyzdžiui, kasos, kepenų veik-lą. Tradiciškai aprašoma 20 akupunk­tūrinių kanalų, 361 taškas. Be abejo, biologiškai aktyvių zonų yra daugiau. Buvo manoma, kad tais kanalais srūva gyvybinė energija či ir kraujas. Svei­katos pagrindas yra nenutrūkstamas energijos srautas, kurį ligos atveju ir reikia stengtis atkurti.

Kaip apibūdintumėte kinų medici­nos koncepciją?

Sudėjus į vieną sakinį – tai džiaugs­mas gyventi. Džiaugsmas gyventi dar­noje su pačiu savimi, kitais žmonėmis ir aplinka. Šioje vietoje nematau jokios priešpriešos šiuolaikinei medicinai – čia taip pat kalbame apie homeostazę – pusiausvyrą tarp organizmo vidaus ir aplinkos. Man patinka Rytų medicinos principai, sakantys, kad tobula medi­cina yra ta, kuri sugeba užbėgti ligai už akių, gera yra ta, kuri sugeba padėti at­siradus pirmiesiems simptomams, na, ir pusėtina, kuri gydo sergantį žmogų. Vadinasi, gydymas turėtų prasidėti nuo ligų prevencijos. Šiam tikslui Rytuose buvo ištobulinti kovos menai, įvairios kvėpavimo technikos, didelis dėmesys kreiptas mitybai.

Apie akupunktūrą yra sakoma, kad jei nepadėjo, tai ir nepakenks. Ar iš tiesų taip?

Na, aš būčiau atsargesnis. Akupunk­tūra – labai galingas gydymo metodas, juk ne šiaip sau išlieka jau kelis tūkstan­čius metų. Na, negali būti, kad efekty­vus metodas neturėtų jokio pavojaus. Apie tuos pavojus kinai savo tekstuose kalbėjo nuo seno. Buvo pasakyta, kokiais atvejais ir kokiose kūno vietose akupunktūra yra draudžiama.

Pastaruoju metu populiarėja sausas badymas adatomis, dažniausiai tam tikslui naudojant akupunktūros adatas. Žmonės pastebėjo, kad akupunktūra gali būti naudinga, tačiau propaguoda­mi šį metodą nesako, kad tai akupunk­tūros dalis, jie atmeta akupunktūros teoriją sakydami, kad čia tik šiaip pabadys adatomis. Pavyzdžiui, JAV kai kuriose valstijose šis gydymo būdas net yra draudžiamas, vadovaujamasi nuostatomis, kad tuo užsiimantys žmonės turėtų būti baigę akupunktūros studijas. Kitur atvirkščiai – uždegta žalia šviesa. Ir į Lietuvą ši mada ateina. Na, gal nieko tokio, kad adatų pridurs, tačiau, žvelgiant iš klasikinės kinų medicinos pusės, nuo tų adatų galimas ir sisteminis poveikis, kurį ne kiekvienas, neturintis specialių žinių, sugebės įvertinti. Aš ne­sakau, kad žmogui galima katastrofiškai pakenkti, tačiau galima sukelti širdies ritmo sutrikimų, kraujospūdžio svyra­vimų, akmenligės priepuolį, priešlaikinį gimdymą, nerimo priepuolį, sukelti galvos svaigimą ir panašiai.

Kinų medicinos koncepcija – tai džiaugsmas gyventi.

Džiaugsmas gyventi darnoje su pačiu savimi, kitais žmonėmis ir aplinka. Šioje koncepcijoje nėra jokios priešpriešos šiuolaikinei medicinai.

Klinikoje ant sienos įrėmintas hierogli­fais parašytas posakis. Ką jis reiškia?

Skaitoma iš dešinės į kairę. Tai unikalus patarimas – judėk, išlik ramus, džiaukis ir ilgai gyvensi. Kitaip tariant, mankštinkis, per daug nesijaudink, brangink kiekvieną akimirką ir neteks skaičiuoti gyvenimo valandų. Man šį palinkėjimą užrašė vienas kovos menų mokytojas, pridurdamas – lengva teorija, sunki praktika.

Šiems principams įgyvendinti, manau, padėtų vieno seno kinų filosofo Laodzi pamokymas – veikti nieko neveikiant. Ką tai reiškia? Tai reiškia – nedaryti to, kas svetima žmogaus prigimčiai, nusižengia gamtos valiai. Kitaip tariant, reikia rinktis arčiausiai širdies esantį gyvenimo kelią, bent jau pasirinkti mėgstamą darbą, profesiją. Tada tokiam žmogui visi išky­lantys sunkumai nebus neįveikiami, tik sustiprins motyvaciją. Juk, norint atrasti ištakas, tenka irtis prieš srovę…

Jūratė Mičiulienė

Ramūno Guigos nuotraukos